postą? Turėdami omenyje tai, kad pirmasis JAV prezidentas gavo pilietybę ne pagal ius soli principą, ir kad sekantieji prezidentai buvo gimę teritorijose, kurios tuo metu dar nepriklausė JAV, galime teigti, kad toks JAV Konstitucijos II Straipsnio pirmo poskyrio punktas yra visiška neteisybė. O kaip gi dėl visiems žinomos amerikietiškos svajonės – “kiekvienas gali tapti šios šalies (JAV) prezidentu”? Deja, ji lieka vien svajone…
Sakyčiau, lietuvių iškelti reikalavimai busimajam prezidentui yra daug demokratiškesni. Visų pirmą, jis ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus turi būti gyvenęs Lietuvoje (beveik penkis kartus žemesnis cenzas!), antrą, jis turi būti Lietuvos pilietis pagal kilmę. Mano manymu, ius sangvinis principas yra daug teisingesnis (prezidento pilietybės atžvilgiu), nes prezidentas, nebūdamas tautos dalimi, nesuprasdamas jos mąstymo, pasaulėžiūros, negalėtų būti ir jos vadovu.
Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną Konstitucijos iškeltą reikalavimą Lietuvos Respublikos Prezidentui: “asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento kompanijos pradžios”. JAV Konstitucija apie tai neužsimena, bet realiame gyvenime JAV Prezidentas yra ne tik savo partijos narys, bet ir jos lyderis. Manau, kad tai yra pozityvu, kadangi norėdamas įgyvendinti savo politinę programą, prezidentas apsupa save bendraminčiais (JAV prezidentas gali paskirti keletą tūkstančių žmonių pareigoms Baltuosiuose Rūmuose, Kabinete ir įvairiuose biuruose užimti), o jeigu Kongreso daugumą sudaro jo partijos atstovai, tai viskas vyksta “kaip sviestu patepta”. Tačiau reikia turėti omenyje, kad prezidentas šiuo atvėju veikia kaip premjeras , o jo “valstybės vadovo pusė” į susijusius su partija reikalus dažniausiai nesikiša. Apie tai plačiau pašnekėsiu sekančioje dalyje.
2.2. Prezidentui paskirtos pareigos ir galios
JAV Konstitucija apie prezidento įsipareigojimus kalba labai suglaustai. Ji beveik nieko nesako apie prezidento administracines pareigas, tik pareiškia, kad “vykdomoji valdžia turi būti patikėta JAV Prezidentui” ir “jis turi rūpintis, kad įstatymai būtų pagarbiai vykdomi”. Šiuos netikslius apibrėžimus reikėtų interpretuoti kaip prezidento pareiga vadovauti įvairiems departamentams, biurams ir programoms, sukurtoms Kongreso. Kitaip sakant, prezidentas turi būti federalinės biurokratijos vadovu, kuri yra sudaryta beveik iš trijų milijonų civilinių tarnautojų. Jų pagrindinis tikslas – “padėti” prezidentui įgyvendinti Kongreso įstatymus, federalinio teismo nuosprendžius ir sutartis, pasirašytas JAV. Šis aparatas išleidžia apie pusantrą bilijono JAV dolerių (!) per metus. Bet apie biurokratinį aparatą daug nekalbėsiu. Pereisiu prie pagrindinio skirtumo tarp JAV ir Lietuvos prezidentų pareigų - JAV prezidentui taip pat yra pavaldžios visos ministerijos. Kitaip sakant, jis eina ministro-pirmininko pareigas. Daugelis mokslininkų valstybės vadovo ir ministro-pirmininko pareigų sutelkimą vienose rankose laiko didžiuliu prezidentizmo trūkumu. Tuo tarpu Lietuvoje šias dvi funkcijas atlieka du skirtingi žmonės, kas žymiai palengvina prezidento, ir pagerina Vyriausybės darbą, kadangi jos vadovas – ministras-pirmininkas – neturi sukti sau galvos dėl “ceremoninių” pareigų atlikimo. Argumentu JAV valstybės valdymo modelio naudai būtų tai, kad prezidentui, kaip valstybės administracijos vadovui, šalies valdymo darbą žymiai palengvina valstybės vadovo aureolė. Pavyzdžiui, nors JAV prezidentas ir negali kontroliuoti Kongreso, tačiau, turėdamas didžiulį autoritetą valstybėje, jis gali lengvai pasiekti savo tikslų ir priversti nesukalbamą Kongresą paklūsti. Šio klausimo atžvilgiu galime teigti, kad lietuviai pasirinko tiesiausią (gal ir sunkiausią) kelią: pagal LR Konstitucijos 58-ą straipsnį Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (tai yra paleisti dabartinį Seimą). Tačiau darydamas tai, jis rizikuoja prarasti savo postą, kadangi naujai išrinktas Seimas gali paskelbti (ir turi tam visus pagrindus) pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus.
Tęsiant prezidento ir parlamento santykių temą, reikėtų paminėti veto teisę. JAV prezidentas gali vetuoti bet kurį įstatymo projektą arba rezoliuciją, priimtą Kongreso, išskyrus Konstitucijos pataisas. Veto – tai aiškiai apibrėžtas prezidento nepasitenkinimas “kongresine” įstatymų leidyba. Tai labai efektyvus įrankis, lyg priešsvara Kongreso legislatyvinei galiai. Nepaisant to, Kongresas labai retai atmeta prezidento veto ir bando “prastumti” įstatymą dar kartą (veto “atmetimas” reiškia, kas Kongresas gali priimti vetuotą įstatymą dviejų trečdalių balsų dauguma kiekvienuose Rūmuose). Statistiniai duomenys rodo, kad iš pusantro tūkstančio veto tik šimtas buvo atmesta Kongreso (mažiau nei 7%). Taip pat nereikėtų pamiršti išskirtinai JAV prezidento “kišeninio veto”: jeigu prezidentas negražina įstatymo projekto Kongresui per 10 dienų dėl to, kad pastarasis užbaigė savo sesiją, jis netampa įstatymu. Nekalbant apie tai, kad Lietuvos
Prezidentas nesinaudoja “kišeniniu veto”, jis net negali pasinaudoti Konstitucijos jam pavestomis galiomis ir realiame gyvenime kontroliuoti Seimo įstatymų leidybos. Iš 136 vetuotų įstatymų ir veto pastabų (1993-1998 metų duomenimis) net 35 pastabos buvo atmestos arba “numarintos” (išbrauktos iš politinės darbotvarkės, o vėliau pakartotinai neapsvarstytos) Seimo. Tai sudaro net 26% bendro veto skaičiaus (palyginkite su 7% JAV). Todėl galime teigti, kad Seimas Lietuvoje yra daug viršesnis už Prezidentą. Dar vienas argumentas Seimo naudai būtų tai, kad Lietuvoje neegzistuoja viceprezidento pareigos. JAV gi, kartu su prezidentu yra išrenkamas viceprezidentas, kuris būdamas tiesioginiu prezidento pavaduotoju, pastarajam išvykus į užsienį, susirgus, negalinčiam atlikti savo pareigų dėl kitų priežasčių arba mirus eina jo pareigas. Tuo tarpu Lietuvoje “Respublikos Prezidentą, laikinai išvykusį į užsienį arba susirgusį ir dėl to negalintį eiti pareigų, tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas”.
Grįždamas prie prezidentų pareigų ir galių, norėčiau pabrėžti dar vieną, bendrą Lietuvos ir JAV prezidentams, bruožą – jie eina vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. Nors JAV Konstitucija ir skelbia prezidentą aukščiausio rango karininku, tačiau teisę paskelbti karą ji palieka Kongresui. Konstitucijos kūrėjai, žinoma, ketino leisti Kongresui kontroliuoti prezidento karines galias, kad jo valdymas neperaugtų į diktatūrą. Tą patį galime pasakyti ir apie Lietuvos Konstitucijos suteiktas Prezidentui karines galias. Jis priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat mobilizacijos, tačiau juos tvirtina Seimas. Pagrindinis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos prezidentų karinių galių yra tas, kad JAV prezidentas inicijuodavo karinius veiksmui ir be Kongreso pritarimo. Pavyzdžiui, Kenedis, Džonsonas ir Niksonas kariavo Pietryčių Azijoje Kongresui neskelbiant karo (ištisas Vietnamo karas buvo prakariautas be “kongresinio” pritarimo).
Bet, jeigu kartais atsitiktų, kad prezidentas pradėtų perdaug savivaliauti, ir tai grėstų demokratijai, JAV ir Lietuvos Konstitucijos numato impičmento atvejį. Pagal Lietuvos Konstitucijos 86-ą straipsnį, “Prezidentas gali būtu prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas”. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti Prezidentą iš pareigų. Impičmento procesas JAV yra sudėtingesnis. Pagal Konstitucijos I ir II straipsnius, Senatas gali pašalinti Prezidentą iš pareigų už “išdavimą, kišininkavimą arba kitus didelius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus”. Atstovų Rūmai pareigūnų apkaltos proceso tvarka paprasta balsų dauguma pradeda impičmento procesą. Tačiau būtent Senatui priklauso paskutinysis žodis – 2/3 senatorių balsų dauguma Senatas skelbia verdiktą – kaltas Prezidentas ar ne. Taigi JAV pašalinti prezidentą iš pareigų nė